Ilgai mąsčiau, koks gi galėtų būti šio tinklaraščio pavadinimas: lietuviškas (kartais norisi išlikti patriotiška), angliškas (kad viskas atrodytų labiau "cool") ar visgi ispaniškas (turint omenyje, jog šis blog'as rašomas kitoje Atlanto vandenyno pusėje - ispanakalbėje Argentinos valstybėje). Ir visgi nusprendžiau pasirinkti ispaniškąjį variantą. O toks apsisprendimas, kaip ir didžioji dauguma sidabro žemėje (lot. argentum - iš čia ir kilęs šalies pavadinimas) priimamų sprendimų, įvyko visai netikėtai ir, beje, visai tikėtai,- itin keistomis aplinkybėmis.
O tam, kad geriau įsivaizduotumėte, kodėl aplinkybės buvo būtent tokios, paminėsiu, jog vien Buenos Airių mieste (sostinėje - Capital Federal bei jos priemiesčiuose) gyvena ~7 mln gyventojų. Tiesą sakant, patys argentiniečiai šiuo klausimu taip pat nesutaria- vieni įvardija 5, tuo tarpu kiti - net 8 mln gyventojų. Aišku viena - į Argentonos sostinę, ieškodami geresnio gyvenimo, ir toliau plūsta kaimyninių šalių - Bolivijos, Paragvajaus, Peru - piliečiai. Tačiau apie ekonominę šalies situaciją turistės akimis - tolesniuose įrašuose, o dabar tik belieka paminėti, jog tokiai išsiblaškiusiai varnai kaip aš pirmą kartą gyvenime atsidurti tris lietuvas talpinančiame mieste - neblogas, o gal net ir visai nevarniškas, iššūkis.
Taigi, vienai pažįstamai pasukus namų link, varnos ima ir pasiklysta. Taip sau paprastai - 21h vakaro (nors daugumai tai pasirodys pakankamai anksti, čia jau prasideda tas laikas, kai į kai kurios barrios (tiksliausias lietuviškas vertimas turbūt būtų gyvenamųjų namų kvartalas), o ypač vienai, geriau nekelti kojos. Na, turbūt tokia yra daugumos didelių miestų realybė, ir nieko čia stebėtino. Todėl, kai imi dairytis, į kurią pusę - kairę ar dešinę - sukti, o gatvių pavadinimai tau sako tiek pat, kiek kinų hieroglifai, saugiausias variantas - susistabdyti vieną iš daugybės pro šalį lekiančių taksi, nes kažkodėl visgi neapleidžia mintis, kad kažkur ten už jūrų marių, laukia draugai, giminės ir artimieji... O taksi čia visai tokie pat kaip meksikietiškuose serialuose - su juodomis durimis, geltonais stogais ir daug, tiesą sakant, labai daug kalbančiais vairuotojais.
Užsieniečiai čia seniai nebe egzotika. Jų daug. Visur. Iš įvairiausių pasaulio kampelių. Apsikarstę fotoaparatais ir išmaniaisiais telefonais, jie - vietinių kišenvagių medžiojami, o pačių argentiniečių dažnai palydimi atlaidžiomis šypsenomis. Tačiau, nepaisant to, taksistas visada, tikrai visada paklaus, iš kur tu,ką čia veiki, ar tau patinka miestas, žmonės, maistas... Jau imu priprasti prie to, jog tylėjimas čia laikomas tiesiog blogu tonu. Arba... o kam tylėti, jeigu galima kalbėti? Patylėsi, kai numirsi.
Tiesa, net ir kalbėdami dėl kalbėjimo jie sugeba išlikti diplomatiški. Kitaip tariant, savaime aišku, kad tokios Lietuvos šioje šalyje daugumai net girdėti neteko, tačiau jie niekuomet neišsiduos, kad neturi nė menkiausio supratimo, kur yra šalis su mažiau nei trimis milijonais gyventojų. O jei dar pridedi žodį Europa, žmogus net nušvinta - viskas jam jau aišku. O taip yra todėl, kad jiems Europa, kai daugeliui mūsų - Pietų Amerika: tarsi vienas nedalomas vienetas, apie kurį esame susikūrę tam tikrus itin paviršutiniškus (bei klaidingus) stereotipus. Žinoma, italas, ispanas ir netgi lietuvis tuojau pat imtų rėkti, kad jie - tikrai ne vienas ir tas pats. tačiau reikia turėti omenyje, jog čilietis, išgirdęs, kad jis ir argentinietis - vienas ir tas pats, taip pat imtų protestuoti visomis keturiomis. Pirmoji pamoka, kurią privalu išmokti keliaujant po šį žemyną - šalys, nors ir visos kalbančios ispaniškai, yra skirtingos: su savita kultūra, papročiais, tradicijomis. O jeigu kam nors atrodo, kad visur galima taip pat sėkmingai susikalbėti ispaniškai, pabandykite pasimokyti argentinietiškojo lunfardo...
Minėtasis taksistas tikrai nežinojo, kur yra Lietuva, visai nesuprato, kurių galų čia mokytis ispanų kalbos ir kodėl mano akcentas nė kiek nepriminė yankee (a.k.a "šianki" - taip čia vadinami atvykėliai iš Šiaurės Amerikos, kurių akcento veikiausiai nesumaišysi su jokiu kitu... O kadangi žodis yankee turi ir tam tikrą, sakykime, neigiamą potekstę, toks pastebėjimas ima panėšėti į komplimentą). Nepaisant to, kad žmogus vargiai suprato, iš kur aš ir ką čia veikiu, iš karto pasipylė patarimai, kaip geriau susiorientuoti mieste. Tiesa, nuo visų išvardintų avenidas jau ėmė suktis galva, tačiau čia gali būti tikras - net jei būtum Mozė, ką tik perėjęs Sacharos dykumą, vis tiek bet kas tau paaiškintų (nori to ar ne...), kaip nusigauti iki Obelisco. Neištveri žmogus ir imi vapėti, kokie čia žmonės geranoriški ir paslaugūs... Na, o patys argentiniečiai šiuo klausimu tai jau tikrai nepasikuklins, nevengdami pavardinti, kuo gi jie pranašesni už kaimynines valstybes... (Tačiau tai - viena iš priežasčių, kodėl kitose Pietų Amerikos valstybėse porteños (Buenos Airių gyventojai) tikrai nėra mėgstami. Tiesa, tokia slidi tema reikalauja atskiro įrašo...). Tiesa, žodžiai, užtikrintu balso tonu ištarti vietinio taksi vairuotojo, buvo drąsiausias pareiškimas, kokį man teko girdėti per kuklias dvi savaites gyvenimo Buenos Airėse: "Paklausyk, brangioji: argentiniečiai - numeris vienas visame pasaulyje". Aišku, tokiai varnai kaip aš tai net žandikaulis atvipo, mat tikėjausi, kad bent nusijuoks žmogus, tuo parodydamas, jog jo humoro jausmas itin savitas, tačiau... stojo tyla, kuri reiškė viena: būtų lyg ir mandagu... pritarti.
Štai taip ir gimė blogo pavadinimas, puikiai atitinkantis lengvo šoko ir visgi neblėstančio susižavėjimo būseną, kuri primena, jog čia tereikia tik... nebijoti pasiklysti. Ir užmiršti kuklumą, bet apie tai - kitoje serijoje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą