Ruduo, išsiurbęs Miesto Sielą

Kartais gatvės veda į Niekur: sustoji, apsidairai ir supranti, kad net ir čia jau... ruduo. Susisiauti apdriskusį megztinį, kuris akimirkai primena namus, sustoji priešais raudoną šviesoforo signalą ir imi galvoti, kad visa tai pašaliniam stebėtojui turėtų priminti sceną iš filmo. Filmo apie paprastus žmones, paprastas gatves, vėjo suveltus plaukus ir kelią nuo taško A iki taško B gelsvais rudeniniais lapais nuklotu keliu. Kaip banalu ir jokios intrigos. Nebent... nebent vidury gatvės pamestum batą ir parstriksėtum namo ant vienos kojos, virsdama kvailos amerikietiškos komedijos heroje. Bet ne... verčiau "undergroundas", verčiau juodai baltas trumpametražis filmas apie rudenį, kuris neatėjo.

Žalia. Metas pereiti gatvę. Kelių centimetrų atstumu pralekia motociklas. Gyvensiu. Bėgant laikui, čia tampi fatalistu - imi tikėti likimu ir tuo, jog tam tikrais gyvenimo etapais atsiduriame vietose, kuriose mums lemta būti. Ir kalbu ne apie kilometrų skaičių, ne apie "kitą pasaulį" ar kitokią kultūrą, o apie tam tikros šalies, tam tikro miesto "aurą": kažką, daug svarbesnį už turistų lankytinas vietas, nacionalinius patiekalus ir nuolat kartojamą žodį "Europa", jau tapusį atsakymu į visus klausimus. "Miesto sielos" jausmas aplanko jame pabuvojus mėnesį (mano atveju), o gal ir dar ilgiau, kai alėjų pavadinimai jau kažką sako, transportas nebegąsdina, o žmonės prieina paklausti, kurioje pusėje vienokia ar kitokia gatvė, leisdami suprasti, jog pasimetusios turistės fizionomiją pakeitė įprasta veido išraiška.

Kokia yra šio miesto "aura"? Nerasčiau, o ir nenorėčiau surasti, vieno vienintelio žodžio jai apibūdinti. Tai būtų tas pats, kas kalbėti apie žmogų, paminint tik jo plaukų spalvą. Arba apie Paryžių, turint omenyje tik Eifelio bokštą, arba...

Niekada anksčiau taip negalvojau, tačiau dabar man ima atrodyti, kad miestą kuria ne gatvės, ne pastatai, o žmonės. Kiekvienas jų - visumos, kurią pats neįsivaizduoja egzistuojant, dalis. Tarsi dykumos miražas, egzistuojantis paraleliniame pasaulyje... 

Šis miestas - tai spūstys autobusuose, kai vienam iš keleivių staiga šauna į galvą visu garsu paleisti cumbia, tai - čia pat kūdikius maitinančios mamos, tai - ta pačia centrine gatve žingssniujantys verslininkas ir moteris iš (spėju) Bolivijos, vilkinti tautiniais rūbais, tai - itališkas capuccino su cinamonu, taip pat itališkai ištęstos visų žodžių balsės, seniausias Buenos Airių restoranas, kuriame taip ir įsivaizduoji bėsėdint Borgesą... Tai - miestas, kuriame visi skirtumai tampa viena (tobula) visuma. Miestas, apie kurį taip sunku rašyti, nes mintys ir žodžiai padriki...

O gal ruduo. O gal visos gatvės jau seniai pereitos. Pasibaigusios visos visų filmų juostos, kad nebežinotum, kaip grįžti namo. Nes jei ir grįši, tai jau nebe tu. Kitas žmogus. Bet čia juk ne komedija. Todėl visai ne laikas juoktis (...)

Didžioji mažoji Europa ir kita džiunglių realybės pusė

Nežinau, kokia turėtų būti antroji serija. Įtempto siužeto, kad prikaustytų skaitytojo dėmesį?.. Persmelkta nostalgijos, jog niekas nedrįstų abejoti mano poetiškąja puse? Kai pradedi galvoti, ką ir kaip turėtum daryti, visi žodžiai netenka prasmės. Ką reiškia gyventi teisingą gyvenimą? Neįsivaizduoju. Keltis septintą valandą ryto, eiti į darbą, atskaičiuoti aštuonis valandinės laikrodžio rodyklės pasistūmėjimus, grįžti namo ir pamedituoti prie televizoriaus, kur be paliovos skelbiama mažų atlyginimų ir karinės situacijos Ukrainoje mantra? O gal... gal į viską nusispjauti, susikrauti apdulkėjusią kuprinę ir iškeliauti į niekur, kad už paskutinius 30 pesų nusipirktum puodelį kavos, o visi kelyje sutikti žmonės tau kartotų, kaip suknisai savo jaunas dienas?..

Taip, toks yra šis miestas: įvairialypis, chaotiškas, turintis daugybę spalvų bei veidų. Tose pačiose centrinėse gatvėse gali išvysti tiek kostiumuotų biznismenų, tiek daugybę backpakerių su už save didesnėmis kuprinėmis ant pečių. Pridėkite dar penkis žmones, vienu metu šaukiančius cambio, cambio, cambio! (dėl didžiulės infliacijos ir dėl to, kad vienam žmogui leidžiama įsigyti tik tam tikrą kiekį dolerių, priklausomai nuo jo atlyginimo, dauguma užsienio valiutą superka apie 30% didesne kaina). O čia pat ir meksikietis, traukiantis graudžias melodijas apie savo išsiilgtąją Meksiką, kai tuo tarpu skubantis biznismenas užkliudo jo aukų dėžutę, ir šis akimirkai nutyla. O paskui... paskui gyvenimas ir vėl teka sava vaga. Štai jums ir ta garsioji sostinė, kuri su daugumos susikurtu Pietų Amerikos stereotipu neturi nieko bendra. 

Miesto centre jautiesi visai kaip Europoje. Neaišku, kas tai galėtų būti: Italija, Ispanija, Prancūzija, o gal... gal kažkas tarp jų. Architektūra - ne ką mažiau įspūdinga, o lygūs šaligatviai primena liūdnai išsikilnojusias ir suskeldėjusias plyteles Lietuvoje. Bet kurioje kavinėje išgirsi žmonių, kalbančių ne viena užsienio kalba, o brangesnė nei Italijoje (~10 lt.) kainuojanti kava privers suprasti, kodėl minimalų atlyginimą (~3000 pesų, ~900 litų) gaunantiems dirbantiesiems tikrai sunku pragyventi. Maistas - taip pat labai brangus. Nežinau, ką galėčiau pateikti palyginimui, bet, sakykime, maždaug 2-3 kartus brangesnis nei Lietuvoje.

Vienas sutiktas argentinietis man pasakė: "Žinau, kad dauguma europiečių galvoja, jog čia laksto indėnai, viskas labai pigu, o nudės tave vidury gatvės už penkis dolerius. Ir tie, kurie atvažiuoja, labai nustemba, jog taip nėra." Žinoma, tokia nuomonė gal kiek ir perspausta, bet... faktas, kad šalies populiaciją sudaro tik ~5% indėniškas šaknis turinčių žmonių, visi kiti - ispanų bei italų palikuonys. O ir nieko pigaus, kaip minėjau, čia nerasite,- reikia turėti omeny,jog Argentina - brangiausia valstybė Pietų Amerikoje, tad, net jei kai kurie visuomenės sluoksniai ir yra priversti dirbti pusvelčiui, išsiblaškiusiam užsieniečiui niekas nieko pigiai neparduos. Ir tie penki doleriai čia niekam neįdomūs, jei žmogus turi pakankamai supratimo nemosikuoti pinigine kas antram praeiviui prieš nosį... Taigi, taip tikrai nėra, ypač kai pamatai, jog La Bocos (vienas iš labiausiai turistų lankomų barrios) Caminito (liet. keliukas; žymiausia jo dalis su daugybe mažų spalvotų namelių) keliu žygiuoja ne ką mažesnė turistų armija nei besibūriuojančioji prie Romos Koliziejaus...

Keista. Kartais čia jaučiuosi kur kas labiau Europoje nei būdama Lietuvoje: miestas didžiulis, žmonės malonesni, daugybė užsienio studentų net iš aukščiausios ekonomikos Europos šalių. Pavyzdžiui, teko susipažinti su viena šveicare, kuri Palermo universitete studijuoja magistrą. Kodėl taip nėra mūsų garsiajam VU - retorinis klausimas, bet kai kalbame apie trečiojo pasaulio šalis, lieka visai nebeaišku, iš kurio galo skaičiuojame... Ar tik neatsidurtume antroje vietoje nuo galo, visai kaip Eurovizijoje? :)

Rytoj vykstame į Rosario (liet. rožinis) miestą, esantį ~300km atstumu nuo Buenos Airių. Kitos naujienos - iš ten....

O iki tol... gyvenkite teisingai. Taip, kaip jaučiate. 

P.S. Viskas, ką čia rašau, tėra subjektyvi nuomonė ir jokiu būdu ne objektyvi informacija. Jei kam nors teko susidaryti kitokį įspūdį - puiku.

Dvi savaitės anapus Atlanto: kas, kaip, kodėl ir kiti argentinietiško humoro ypatumai...

Ilgai mąsčiau, koks gi galėtų būti šio tinklaraščio pavadinimas: lietuviškas  (kartais norisi išlikti patriotiška), angliškas (kad viskas atrodytų labiau "cool") ar visgi ispaniškas (turint omenyje, jog šis blog'as rašomas kitoje Atlanto vandenyno pusėje - ispanakalbėje Argentinos valstybėje). Ir visgi nusprendžiau pasirinkti ispaniškąjį variantą. O toks apsisprendimas, kaip ir didžioji dauguma sidabro žemėje (lot. argentum - iš čia ir kilęs šalies pavadinimas) priimamų sprendimų, įvyko visai netikėtai ir, beje, visai tikėtai,- itin keistomis aplinkybėmis.

O tam, kad geriau įsivaizduotumėte, kodėl aplinkybės buvo būtent tokios, paminėsiu, jog vien Buenos Airių mieste (sostinėje - Capital Federal bei jos priemiesčiuose) gyvena ~7 mln gyventojų. Tiesą sakant, patys argentiniečiai šiuo klausimu taip pat nesutaria- vieni įvardija 5, tuo tarpu kiti - net 8 mln gyventojų. Aišku viena - į Argentonos sostinę, ieškodami geresnio gyvenimo, ir toliau plūsta kaimyninių šalių - Bolivijos, Paragvajaus, Peru - piliečiai. Tačiau apie ekonominę šalies situaciją turistės akimis - tolesniuose įrašuose, o dabar tik belieka paminėti, jog tokiai išsiblaškiusiai varnai kaip aš pirmą kartą gyvenime atsidurti tris lietuvas talpinančiame mieste - neblogas, o gal net ir visai nevarniškas, iššūkis.

Taigi, vienai pažįstamai pasukus namų link, varnos ima ir pasiklysta. Taip sau paprastai - 21h vakaro (nors daugumai tai pasirodys pakankamai anksti, čia jau prasideda tas laikas, kai į kai kurios barrios (tiksliausias lietuviškas vertimas turbūt būtų gyvenamųjų namų kvartalas), o ypač vienai, geriau nekelti kojos. Na, turbūt tokia yra daugumos didelių miestų realybė, ir nieko čia stebėtino. Todėl, kai imi dairytis, į kurią pusę - kairę ar dešinę - sukti, o gatvių pavadinimai tau sako tiek pat, kiek kinų hieroglifai, saugiausias variantas - susistabdyti vieną iš daugybės pro šalį lekiančių taksi, nes kažkodėl visgi neapleidžia mintis, kad kažkur ten už jūrų marių, laukia draugai, giminės ir artimieji... O taksi čia visai tokie pat kaip meksikietiškuose serialuose - su juodomis durimis, geltonais stogais ir daug, tiesą sakant, labai daug kalbančiais vairuotojais.

Užsieniečiai čia seniai nebe egzotika. Jų daug. Visur. Iš įvairiausių pasaulio kampelių. Apsikarstę fotoaparatais ir išmaniaisiais telefonais, jie - vietinių kišenvagių medžiojami, o pačių argentiniečių dažnai palydimi atlaidžiomis šypsenomis. Tačiau, nepaisant to, taksistas visada, tikrai visada paklaus, iš kur tu,ką čia veiki, ar tau patinka miestas, žmonės, maistas... Jau imu priprasti prie to, jog tylėjimas čia laikomas tiesiog blogu tonu. Arba... o kam tylėti, jeigu galima kalbėti? Patylėsi, kai numirsi. 

Tiesa, net ir kalbėdami dėl kalbėjimo jie sugeba išlikti diplomatiški. Kitaip tariant, savaime aišku, kad tokios Lietuvos šioje šalyje daugumai net girdėti neteko, tačiau jie niekuomet neišsiduos, kad neturi nė menkiausio supratimo, kur yra šalis su mažiau nei trimis milijonais gyventojų. O jei dar pridedi žodį Europa, žmogus net nušvinta - viskas jam jau aišku. O taip yra todėl, kad jiems Europa, kai daugeliui mūsų - Pietų Amerika: tarsi vienas nedalomas vienetas, apie kurį esame susikūrę tam tikrus itin paviršutiniškus (bei klaidingus) stereotipus. Žinoma, italas, ispanas ir netgi lietuvis tuojau pat imtų rėkti, kad jie - tikrai ne vienas ir tas pats. tačiau reikia turėti omenyje, jog čilietis, išgirdęs, kad jis ir argentinietis - vienas ir tas pats, taip pat imtų protestuoti visomis keturiomis. Pirmoji pamoka, kurią privalu išmokti keliaujant po šį žemyną - šalys, nors ir visos kalbančios ispaniškai, yra skirtingos: su savita kultūra, papročiais, tradicijomis. O jeigu kam nors atrodo, kad visur galima taip pat sėkmingai susikalbėti ispaniškai, pabandykite pasimokyti argentinietiškojo lunfardo...

Minėtasis taksistas tikrai nežinojo, kur yra Lietuva, visai nesuprato, kurių galų čia mokytis ispanų kalbos ir kodėl mano akcentas nė kiek nepriminė yankee (a.k.a "šianki" - taip čia vadinami atvykėliai iš Šiaurės Amerikos, kurių akcento veikiausiai nesumaišysi su jokiu kitu... O kadangi žodis yankee turi ir tam tikrą, sakykime, neigiamą potekstę, toks pastebėjimas ima panėšėti į komplimentą). Nepaisant to, kad žmogus vargiai suprato, iš kur aš ir ką čia veikiu, iš karto pasipylė patarimai, kaip geriau susiorientuoti mieste. Tiesa, nuo visų išvardintų avenidas jau ėmė suktis galva, tačiau čia gali būti tikras - net jei būtum Mozė, ką tik perėjęs Sacharos dykumą, vis tiek bet kas tau paaiškintų (nori to ar ne...), kaip nusigauti iki Obelisco. Neištveri žmogus ir imi vapėti, kokie čia žmonės geranoriški ir paslaugūs... Na, o patys argentiniečiai šiuo klausimu tai jau tikrai nepasikuklins, nevengdami pavardinti, kuo gi jie pranašesni už kaimynines valstybes... (Tačiau tai - viena iš priežasčių, kodėl kitose Pietų Amerikos valstybėse porteños (Buenos Airių gyventojai) tikrai nėra mėgstami. Tiesa, tokia slidi tema reikalauja atskiro įrašo...). Tiesa, žodžiai, užtikrintu balso tonu ištarti vietinio taksi vairuotojo, buvo drąsiausias pareiškimas, kokį man teko girdėti per kuklias dvi savaites gyvenimo Buenos Airėse: "Paklausyk, brangioji: argentiniečiai - numeris vienas visame pasaulyje".  Aišku, tokiai varnai kaip aš tai net žandikaulis atvipo, mat tikėjausi, kad bent nusijuoks žmogus, tuo parodydamas, jog jo humoro jausmas itin savitas, tačiau... stojo tyla, kuri reiškė viena: būtų lyg ir mandagu... pritarti.

Štai taip ir gimė blogo pavadinimas, puikiai atitinkantis lengvo šoko ir visgi neblėstančio susižavėjimo būseną, kuri primena, jog čia tereikia tik... nebijoti pasiklysti. Ir užmiršti kuklumą, bet apie tai - kitoje serijoje...