Kartais gatvės veda į Niekur: sustoji, apsidairai ir
supranti, kad net ir čia jau... ruduo. Susisiauti apdriskusį megztinį, kuris
akimirkai primena namus, sustoji priešais raudoną šviesoforo signalą ir imi
galvoti, kad visa tai pašaliniam stebėtojui turėtų priminti sceną iš filmo.
Filmo apie paprastus žmones, paprastas gatves, vėjo suveltus plaukus ir kelią
nuo taško A iki taško B gelsvais rudeniniais lapais nuklotu keliu. Kaip banalu
ir jokios intrigos. Nebent... nebent vidury gatvės pamestum batą ir
parstriksėtum namo ant vienos kojos, virsdama kvailos amerikietiškos komedijos
heroje. Bet ne... verčiau "undergroundas", verčiau juodai baltas
trumpametražis filmas apie rudenį, kuris neatėjo.
Žalia. Metas pereiti gatvę. Kelių centimetrų atstumu pralekia
motociklas. Gyvensiu. Bėgant laikui, čia tampi fatalistu - imi tikėti likimu ir
tuo, jog tam tikrais gyvenimo etapais atsiduriame vietose, kuriose mums lemta
būti. Ir kalbu ne apie kilometrų skaičių, ne apie "kitą pasaulį" ar
kitokią kultūrą, o apie tam tikros šalies, tam tikro miesto "aurą":
kažką, daug svarbesnį už turistų lankytinas vietas, nacionalinius patiekalus ir
nuolat kartojamą žodį "Europa", jau tapusį atsakymu į visus
klausimus. "Miesto sielos" jausmas aplanko jame pabuvojus mėnesį
(mano atveju), o gal ir dar ilgiau, kai alėjų pavadinimai jau kažką sako,
transportas nebegąsdina, o žmonės prieina paklausti, kurioje pusėje vienokia ar
kitokia gatvė, leisdami suprasti, jog pasimetusios turistės fizionomiją pakeitė
įprasta veido išraiška.
Kokia yra šio miesto "aura"? Nerasčiau, o ir
nenorėčiau surasti, vieno vienintelio žodžio jai apibūdinti. Tai būtų tas pats,
kas kalbėti apie žmogų, paminint tik jo plaukų spalvą. Arba apie Paryžių,
turint omenyje tik Eifelio bokštą, arba...
Niekada anksčiau taip negalvojau, tačiau dabar man ima
atrodyti, kad miestą kuria ne gatvės, ne pastatai, o žmonės. Kiekvienas jų -
visumos, kurią pats neįsivaizduoja egzistuojant, dalis. Tarsi dykumos miražas, egzistuojantis paraleliniame pasaulyje...
Šis miestas - tai spūstys autobusuose, kai vienam iš keleivių staiga šauna į galvą visu garsu paleisti cumbia, tai - čia pat kūdikius maitinančios mamos, tai - ta pačia centrine gatve žingssniujantys verslininkas ir moteris iš (spėju) Bolivijos, vilkinti tautiniais rūbais, tai - itališkas capuccino su cinamonu, taip pat itališkai ištęstos visų žodžių balsės, seniausias Buenos Airių restoranas, kuriame taip ir įsivaizduoji bėsėdint Borgesą... Tai - miestas, kuriame visi skirtumai tampa viena (tobula) visuma. Miestas, apie kurį taip sunku rašyti, nes mintys ir žodžiai padriki...
O gal ruduo. O gal visos gatvės jau seniai pereitos. Pasibaigusios visos visų filmų juostos, kad nebežinotum, kaip grįžti namo. Nes jei ir grįši, tai jau nebe tu. Kitas žmogus. Bet čia juk ne komedija. Todėl visai ne laikas juoktis (...)
